1360 m. Ventės rago smaigalyje kryžiuočiai pasistatė pilį ir pavadino ją Vindenburgu. Čia, prie pilies, įrengta ir koplyčia. Ar vėliau jai buvo suteiktas bažnyčios statusas, galutinai neaišku. Apskritai šių maldos namų likimas labai sudėtingas: pirmąjį pastatą sugriovė viesulas, antrąjį, medinį, sudegino žaibas, trečiąjį, mūrinį, spėriai griovė priartėjęs marių vanduo. 1676 m. čia kunigavęs Nicolaus Höpfneris guodėsi, kad žmonių Ventėje nuolat mažėja: ne taip seniai buvę 20 ūkininkų, dabar vos 14. N. Höpfneriui pasenus, prie altoriaus 1699 m. stojo jo paties žentas, teologijos studentas Wilhelmas Wittichas. Tas parapijos reikalais apskritai mažai tesirūpinęs. Vizitavęs bažnyčią vyskupas nustatė, kad žmonės, tiek seni, tiek jauni, prastai temoka maldas. Į priekaištą, kad vaikai iš viso tik “Tėve mūsų” temoka, drįsęs atsakyti: “Tėve mūsų” jiems ir pakanka!” O vokiečiams pamaldų jis visai nelaikė. Tiems pasiskundus, vokiškas pamaldas vyskupas nurodė laikyti kas trečią sekmadienį, bet Wittichas ir jo nebojo, darė savo, ir tiek. Nereikalavęs jisai ir vaikus siųsti mokyklon. Netekęs kantrybės, vyskupas pagrasino, jeigu vaikai nelankys parapijos mokyklos, jis pats bus kas ketvirtį baudžiamas dešimties grašių bauda. Dvasiniais reikalais šis Ventės kunigas, matyt, tikrai prastai rūpinosi: jo paties “knygynyčioj” terastos trys knygos – Biblija, Kate­kizmas ir Postilė.

Apie 1702 m. bažnyčia visai suiro. Reikėjo statyti naują. Kur? Daugel žmonių pageidavo ją iš Ventės rago, paties parapijos pakraščio, perkelti į patogesnę vietą, toliau nuo marių. Tačiau aukštoji bažnytinė valdžia nepanoro keisti jos vietos, greta senosios rengėsi mūryti naujuosius maldos namus. Sužinoję tai tolesnių kaimų parapijiečiai ėmė bruzdėti, piktintis. 1703 m. gausiu būriu atvykę į naujosios Ventės bažnyčios ker­tinio akmens padėjimo iškilmes, jie pakėlė didelį alasą, papiktinančiai elgėsi. Atvykęs į šią šventę vyskupas labai sutrikęs, per vertėją (ventiškiai vokiškai nė vienas nemokėjo) ėmė aiškinti Konsistorijos sprendimą. Nepadėjo net vyskupo argumentas, kad toks esąs paties karaliaus įsa­kymas. Žmonės šaukę: “Kas žin, kas karaliui pamelavo ir ką žino karalius apie Ventę!”. W. Wittichas palaikė ventiškius, ką išgirdęs vyskupas dar labiau susijaudino ir net praradęs kalbą. Po to ilgai sirgęs. Na, o patys didžiausi triukšmadariai už nepaklusnumą, sako, buvę pasodinti tvirtovėn “ant duonos ir vandens”. Tačiau akcija neliko be pasekmių – bažnyčią statyti Ventėje vis dėlto atsisakyta.

Dabar kiekvieno kaimo gyventojai panoro įkurdinti ją savame so­džiuje. Kilo ne mažesnis ginčas. Jis išspręstas tokiu būdu. Iš pačių kraštu­tinių parapijos kaimų – Ventės ir Kiošių – nustatytu laiku vienas priešais kitą išsiųsti du žygūnai. Nutarta – kur jie susitiks, ten ir statyti. Žygūnai vienas kitam ranką paspaudė Kintuose. Žinoma, tai tik gražus pasakojimas.

Pirmiausia Kintuose, W. Wittichui reikalaujant, buvo pastatytas namas kunigui. Tačiau ir čia nesėkmė – jis sudegė. W. Wittichą dabar išsikvietė Konsistorija, mat pasklido gandas, kad statybos reikalais jis mažai rūpinęsis, gaisro dieną buvęs Karaliaučiuje ir ten linksminęsis…

Bažnyčia išmūryta ir pašventinta 1705 ar 1706 m. (A. Boetticherio liudijimu – tik 1709). Tokiu būdu Kintai tapo parapijos centru, nors maldos namus jie, kaip Priekulės parapijos filija, turėjo jau nuo 1550 m. Naujoji bažnyčia buvo visai neprasta – plytinė, tinkuota, 30 m ilgio ir 13,5 m pločio, su pusapvalia zakristija. Projekte buvo numatytas ir bokštas, bet lėšas taupant, jo atsisakyta. Užtat pastatyta atskira medinė varpinė, kur įkelti du vario varpai. Vidaus erdvę dalino mediniai stulpai, šonuose buvo suprojektuoti kūrai. Lubos medinės, gaubtos. Altorius ir sakykla, laikantis to laikotarpio protestantiškų maldos namų statybos tradicijų, sujungti. Bažnyčią puošė iš medžio drožtos sparnais plevenančio angelo, apaštalo Pauliaus, moters su raktais rankose figūros. Daugelis kitų vidaus elementų daryti tokie, kokie buvo Ventės bažnyčioje. Skliaute žmonės lietuvių ir vokiečių kalbomis skaitė evangelijos žodžius: “Asz esmi Kellas ir tiesa, ir gywastis; ney wiens ne iszkanka Tewop, kaip per mane”; “Ich bin der Weg und die Wahrheit und das Leben, niemand kommt zum Vater denn durch mich”. Ant altoriaus stovėjusios dvi alavo žvakidės turėjo įrašą: G. Danehl aus Minge 1759. Sidabrinis kielikas ir padėklas ostijoms buvo Karaliaučiaus meistrų darbas. Zakristijoje buvęs Krucifiksas turėjo baroko stiliaus pagražinimų, krikštykla – marmuro imitacijų. Vėliau, jau XIX a. pradžioje, bažnyčioje pakabinti kunigų W. Witticho (mirusio 1719) ir Christiano Ephraimo Hübnerio (mirusio 1821 m.) paveikslai. Vargonai įsigyti 1850 m. Bažnyčia turėjo ir vieną esminį trūkumą – ji nebuvo šildoma, tad žiemą pamaldas tekdavo laikyti parapijos salėje. 1905 m. maldos namai iš pagrindų suremontuoti, atnaujinti.

Įvairiu laiku Kintuose kunigavo nuoširdžių lietuvių kultūros darbininkų. 1624-1638 m. čia dirbo precentoriumi, o vėliau kunigu geras lietuvių kalbos mokovas Johannas Lehmannas, 1718-1726 m. giesmių eiliuotojas Abraham David Lüneburg. Prie bažnyčios buvusioje mokykloje 1806-1807 m. precentoriavo lietuvių periodinės spaudos pradininkas, žodynininkas, giesmių kūrėjas Nathanelis Friedrichas Ostermeyeris. Prisimintinas dar lietuviškosios spaudos bendradarbis Carlas Friedrichas Augustas Heinrichas, kunigavęs Kintuose 1747-1750 m. laikotarpiu.
Parapija, kaip ir kitos šiame krašte, buvo lietuviška. Į vokiečių kalba laikomas pamaldas ateidavo tik vokiečių valdininkų šeimos. 1848 m. iš 3 500 bendruomenės narių lietuvininkų buvo apie 3 000 (86%), po trisdešimties metų – 1878 – iš 4 880 – 3 670 (75%), 1902 – iš 5 075 – 3 730 (73,5%). Paskesniais dešimtmečiais bendruo­menė kiek sumažėjo: 1921 m. ją sudarė 4 187, 1926 m. – 4 180 ir 1936 m. – 4 160 asmenys.

Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukario metais Kintuose kunigavo Fritzas Moseris (1911-1928), Wilhelmas Reisgys (1929-1931), Gottfriedas Mickvitzas (1931-1934), Walteris Lauszus (1935-1944).

Trečiajame dešimtmety prie bažnyčios buvo pastatytas pilko granito obeliskas žuvusiems parapijiečiams atminti. Jo viršuje uždėtas kareiviškas šalmas, poliruotose šoninėse plokštėse išvardintos kritusiųjų, be žinios dingusiųjų pavardės. Šiuo laikotarpiu garsėjo Kintų bažnyčios choras bei pučiamųjų instrumentų orkestras, vadovaujamas M. Dreižio. Orkestras, be grojimo per pamaldas (tada bažnyčion susirinkdavo itin daug žmonių), rengė eitynes iki marių. Seni kintiškiai prisimena, jog marširuo­jančiuosius lydėdavo ne tik govėda vaikų, bet ir būrys suaugusiųjų.

Kaip ir kitose Mažosios Lietuvos parapijose, prie Kintų bažnyčios yra veikusi mokykla. Jon 1888 m., ką tik baigęs Ragainės mokytojų seminariją, atvyko dirbti dvidešimtmetis Vydūnas. Paskirtas jaunesniuoju mokytoju, dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas, geografiją, istoriją ir kūno kultūrą. Po poros metų, išlaikęs antruosius mokytojo egzaminus, Vydūnas Kintus paliko, dirbti pradėjo devynmetėje Tilžės berniukų mokykloje. Šis trumputis Kintų laikotarpis buvo labai reikšmingas būsimajam rašytojui, filosofui: jis čia subrendo kaip asmenybė, lietuviškos aplinkos skatinamas pradėjo rašyti gimtąja kalba.

Kintų mokykloje yra dirbęs ir knygos apie Šilutės apskritį “Geschichtliche Heimatkunde des Kreises Heydekrug” (“Šilutės apskrities etnografinė istorija”) autorius A. Füllhaasė. Jis ir pats, beje, buvo kintiškis, nežinia dėl kurių priežasčių nemėgęs lietuvininkų, neapkentęs lietuvybės.

Po Antrojo pasaulinio karo sumaiščių parapija atgimė, ir Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga ją užregistravo 1948 m. rugpjūčio 27 d. (61). Tuo laiku ir vėliau jos reikalus tvarkė bendruomenės tarybos nariai Vilius Brizgys, Maksas Šukys, Irma Šukienė, Kurtas Vyberaitis ir kt. (34; 61). Deja, bažnyčios pastatą išsaugoti lėšų ir jėgų nepakako, ją vietos valdžia nusavino – įrengė sandėlį. Pamaldas teko laikyti parapijos salėje, beje, kartu su katalikais, pakarčiui. Be atvykstančių kunigų (J. Armonaičio, J. Gavėnio, M. Klumbio), jas laikė ir vietos sakytojai M. Miklovaitis, Ruigys, J. Kiaupa.

Dabar senoji bažnyčia grąžinta, ji restauruojama. Pamaldas kintiškiams laiko kunigas Mindaugas Žilinskis. Bendruomenėje apie 150 žmonių.

Kintų parapijos istorija būtų nepilna, jeigu neprisimintume paslap­tingąjį, romantiškąjį Ventės ragą. Nuo seniausių laikų per jį eina paukš­čių migracijos kelias, čia jų žiedavimo punktas, čia 1837 m. pastatytas nedidelis medinis švyturys su alyva kūrenama lempa. Pačiame rago smaigaly, kaip sakėme, kryžiuočiai turėjo pasistatę pilį, savo žygių į Lietuvą atramos punktą. Laiko bėgsmas ir marių vanduo ją suardė, sugriovė: vokiečių kartografas K. Hennenbergeris 1595 m. rado jos tik likučius. Tiksliai jos lokalizaciją mėgino nustatyti istorija, šio krašto etnografija domėjęsis vokiečių kariuomenės leitenantas Gieselis. Keliskart 1826-1828 m. čia atvykęs, jisai tvirtino pilies griuvėsius radęs už 1 mylios į pietvakarius nuo tuometinės Ventės gyvenvietės. Jie glūdėję marių vandeny, 18-34 m gylyje, ir įžiūrėti buvę galimi tik labai giedrią, saulėtą dieną. Gieselis netgi nupiešė jų išsidėstymo schemą-planą. Pilies vietą surasti jam padėjęs vietinis “fišmeisteris” Lagnytis. Tas jam papasakojo, kad už išlikusių pilies sienų fragmentų per audrą glaudžiasi žuvys. Tada jų čia nesuskaičiuojama daugybė.

Kita vertus, apie Ventę visą laiką sklido ir prasta šlovė. O. Glagau rašo, jog laivyba šiose mariose, ypač šiaurinėje dalyje, buvusi labai pavojinga. “O pati pavojingiausia vieta, – sakė jis, – tikras visų laivininkų siaubas, yra Ventės ragas. <…> Nuo šito toli į marias prasikišančio rago <…> nusitęsia akmenų karta, kuri yra grėsminga sekluma laivams”. Taigi visaip vengtina vieta.

Albertas Juška. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997.